Monika Penkutė: reikia daryti tai,ką iš tiesų mėgsti,nes visa kita tėra laiko švaistymas

Fotografė Monika Penkutė nei gyvenime, nei kūryboje nemėgsta jokių suvaržymų – dirbdama fotostudijoje ji jaučiasi kaip uždarytas žvėris narve. Taip istorijos apie moteris pasakojamos gamtos fone: laisve ir energija dvelkiančios fotografijos atspindi tai, ką vertina ir pati Monika – nesuvaidintas emocijas ir natūralumą.

Foto Emilijos Remezaitės

Kas yra Monika Penkutė, kuo ji gyvena ir kaip atsirado ten, kur yra dabar?

Visada sakiau,kad apie žmones viską pasako jų darbai. Dabar manau,kad dažnai pameluoja. Monika Penkutė šiuo metu gyvena vien fotografija.Tiesą pasakius, nė nepajutau, kaip šis reikalas mane siurbte įsiurbė. Kartais net atrodo,kad gyvenu kitų ( fotografuojamų ) žmonių gyvenimus, o savąjį palieku nuošaly. Todėl visada labai sunku apie save kalbėti.

Kas, tavo manymu, yra gera fotografija ir kas ją lemia: idėja, žmogus už kadro ar prieš jį?

Gera fotografija – tai teisingai užfiksuotas jausmas. Pati visada vertinu tikrą, išlauktą emociją. O tik techniškai tvarkingi darbai ar kompiuterinės manipuliacijos niekada manęs nežavėdavo. Gerą fotografiją lemia bendras modelio ir fotografo tikslas, labai svarbu, kad jie abu degtų vienodai.

Fotografas P.Lindbergh yra sakęs, jog norint daryti geras fotografijas, būtina įsimylėti nepažįstamąjį, kurį fotografuoji, geriau pažinti dėl norimo kadro. Ir tau fotografija yra asmeniška patirtis?

Tik asmeniška ir niekaip kitaip! Visus, kuriuos fotografuoju, įsileidžiu iki širdies gelmių, kaipgi kitaip jie įsileis mane? Jei chemijos nėra – labai sunku dirbti. Apskritai, pasisakau tik už fotosesiją dviese: fotografas ir modelis ( jei tai nėra mados fotosesija ). Tik tada galima užmegzti tikrą ryšį su tuo žmogumi.

Iš kur atkeliauja idėjos – pavyzdžiui, Marlą Singer įkvepia Timo Burtono filmai?

Fotosesijų idėjos dažniausiai gimsta jau fotografuojant, gal todėl, kad labai nemėgstu visko planuoti. O įkvepia patys žmonės ir akimirkos netikėtumai. Kai besikraustant nukabini užuolaidą ir tuoj ją panaudoji kaip apsiaustą, pasiskolini šunį iš praeinančio dėdės ar papuoli į netikėtą liūtį. Nekalbu apie visus kitus įkvėpimus ( teatras, knygos, filmai, kelionės, muzika ), kurie formuoja mus kaip asmenybes, suteikia estetinį pajautimą, išmoko atskirti tikrumą nuo falšo ir priverčia judėti į priekį, kuriant kažką savito.

Tavo fotografijos labai šviesios, švarios, dažniausiai įamžini moteris gamtoje. Tam tikros sąsajos ar tavo skiriamasis braižas?

Fotostudija man kaip narvas gyvūnui. Gamta – priešingai, ji jau iš savęs turi energetinį užtaisą, pasakoją kažkokią istoriją, žmogui belieka prie jos prisitaikyti ar pajausti. Mėgstu natūralų apšvietimą, spalvų dermę, estetiką, tik su juodai balta fotografija vis nesusidraugauju.

Kokiais savo darbais labiausiai didžiuojiesi?

Didžiuojuosi ne darbais, o žmonėmis, su kuriais dirbu. Vis pasidžiaugiu jų atsidavimu ir pasitikėjimu manimi. 

Atdiduodami dieną man, jie atiduoda dalį savęs ir tampa dalimi manęs.

Kaip šiandieniniam fotografui nepasimesti ir išsaugoti savo identitetą?

Labai paprastai – nieko nemėgdžioti. Tiek gyvenime, tiek kūryboje. Pasikliauti savo pajautimu ir daryti tai, ką iš tiesų mėgsti, nes visa kita tėra tik energijos švaistymas.

Ir galiausiai jei galėtum įamžinti savo pačios fotosesiją, kokia ji būtų?

Neplanuota. Netikėta. Tikra. Nesuvaidinta.

Nuotraukos: Monikos Penkutės, tekstas: Stelos Jonikaitės