Gimtadienis. Kokia gėda.

Kuodukai laike nekinta :)

      Iki dvylikos metų gimtadienio šventimas buvo kažkas TOKIO – antra vieta po Kalėdų, nes pastarosios turėjo eglutę, o eglutės vaikystėj mane užbūrdavo galas žino kuo, ten gi dovanos ne šiaip paduodamos, o naktį padedamos slapčia, nes  kažkas kosminiu būdu nuskaitė mano pripieštus eskizus ,ko aš norėčiau šiais metais, nes gi buvau labai geras vaikas. Gimtadieniai tam neprilygo, bet iš esmės buvo labai šaunūs, nes gaudavai dovanų, o dovanos man, kaip vieninteliam egoistui vaikui šeimoj, buvo labai svarbu. Visa idėja labai tauri – geri vaikišką šampaną, metų irgi neskaičiuoji, nes vaikštai į mokyklą ir viskas dar prieš akis, o ne už nugaros. Kai ateina šešiolika metų vaikiški gimtadieniai kažkur išgaruoja, nes atsiranda meilės egzistensiniai klausimai, dovanos tampa rimtesnės, gimtadieniai keliasi į naujas vietas su jau nebe vaikišku šampanu. Tada dar  metų irgi neskaičiuoji, nes iki aštuoniolikos laiko yra. tada bum. Nuo čia prasideda suaugusiųjų gyvenimas – dar nesi nei galutinai išsivystęs individas, bet jau lyg ir ne gemalas, nors vis dar esi priklausomas nuo tėvų, o jie, kažkuriuo laikotarpiu pradeda  atrodyti kaip sistemos dalis, prieš kurią karts nuo karto reikia pakovot .....tada jau gimtadienius šventi kaip nori, su kiek nori, o nori labai daug ir pasaulis telpa į kišenę, tavęs laukia tiek daug, tik spėk suktis.

      Aš gimtadienius nustojau švęsti turbūt nuo dvidešimties. Tada supratau, einančių metų ir augimo siaubą. Nes kažkada nesuprasdavau, kodėl filmuose tos bobos taip skaičiuoja metus ir bijo tos trisdešimties ir keturiasdešimties ribos, argi metai svarbu? Bum, pasirodo svarbu, nes kai suvedi savo vaikystės svajonių gyvenimo statistiką su esamuoju, skaičiai gali ir nelabai sutapti. Vaikystėj aš norėjau būti gydytoja ir virėja kartu – gydytoja, nes mano giminėj taip įprasta, virėja- nes buvau išprotėjus dėl ligoninių valgyklų pieniškų sriubų pasiūlos.realybė pakoregavo savaip. Ir jau čia nebeina kalba apie šampaną ir kiek draugų pasikviesi šiais metais paminėti  savo egzistensiją. Metai yra didelis baubas. Ir su kiekvienu dvidešimt kažkelintu  norėtum pasidirbt paso duomenis ir save pasijaunint. Ne tada,kai parduotuvėj prašo pažymėjimo, bet kai sveikina ir dar pasako ką nors bjauraus ( arba tik aš taip traktuoju) Gerai,kad mamai aš vis dar maža su šešių metų įsikištu vitaminu į nosį, bėda,kaip apgaut kitus?

      Be to, grįžtant prie mamų, kodėl sveikinamos ne josios, kurios tave pagimdė, nes kad aš atėjau į šitą pasaulį, juk ne mano nuopelnas?  

       Nesu prieš jokius gimtadienio minėjimus, bet su mielu noru norėčiau gimtadienį turėti vienąkart kas dvejus metus. Kaip pasiteisinimą, kad jau kitais metais padarysiu revoliuciją ir turėsiu kuo džiaugtis. Bah.

      Jei kažkas nori mane pasveikinti, tai geriau siųskit gėlių mano mamai už visus vargelius, kuriuos apturėjo mane augindama. O aš įsiavizduosiu,kad mano gimtadienis tik kitąmet.