Antrasis Steve McQuenno darbas ' Gėda ' panašiai kaip Lars Von Triero 'Antikristas' jau susikaldė į dvi stovyklas : į tuos, kurie filmo atvirai nekenčia, ir tuos, kurie jį vadina geriausia 2012 metų juosta. Daug ką piktino, daug kas šlykštėjosi, o daugelis taip ir liko neuspratę pagrindinės žinutės, kuri, beje, labai paprasta. Pagrindo piktintis lyg ir yra : dvi minutes stebėti besimasturbuojantį vyrą nėra nei lengva, nei malonu vien dėl vidinės protagonisto kovos su savo demonais . 30- ties metų Brandon (Michael Fassbender ) nesugeba pajusti intymumo, todėl moteris vartoja ( žodžio negyvumas čia labai tinka ) labai reguliariai ir be jokių emocijų . Seksas veikia panašiai kaip alkoholis - apsvaigina ir išlaisvina, bet ne daugiau. Stebint kasdieninę rutiną, nori nenori savęs klausi :kas turėjo atsitikti tokio baisaus, jog izoliuotum save kartu su savo priklausomybe nuo bet kokių santykių. Tik čia ir slypi problema : seksas savaime kaip pagrindinis Brandono tikslas ilgainiui netenka prasmės, nes jį gavus, palengvėjimas , kuris turėtų ateiti, taip ir neateina.
Be įspūdingos kinematografijos, 'Shame ' turi kitą stiprią pusę - čia NYC vaizduojamas toks, koks yra iš tiesų ir be jokių pagražinimų : purvinas ir dvokiantis, kur baruose neįmanoma rasti laisvų vietų ir ketvirtą ryto išvengt muštynių ; negirdimos jokios liaupsės apie ' city that never sleeps ' ir niekas čia neavi batų už 800 $.
Trumpai kalbant 'Shame ' kalba apie pagrindinę mūsų problemą - susvetimėjimą , greito vartojimo snatykius ir vienatvę vienam kūbiniam kūno centimetrui. Tai filmas ne apie seksą, o apie priklausomybę. " Mes visi čia esame užstrigę ilgam ". Klausimas, kaip kiekvienas su tuo tvarkomės.
No comments:
Post a Comment